Dažnai bijome likti įskaudinti, bijome būti
nesuprasti, pasijausti svetimi... Todėl tiesiog atsitveriame sienomis ir
neįsileidžiame kitų į savo pasaulius.
Gal ir gerai, niekas neišpaišys mūsų sielų
negražiais žodžiais, niekas nesudaužys tų gražių trapių jausmų, BET visgi...
Ar įmanoma gyventi vienam, be kitų?
Kaip pamatyti pasaulio grožį, kai neturi su kuo juo
pasidalinti?
Kaip auginti savo sielas, tarsi gražias gėles, ir
niekam neleisti jų laistyti? Kaip galima kažką jausti, kai nieko neprileidžiame arčiau savęs pro tas milžiniškas plytines sienas?
Galbūt geriau tiesiog išdrįsti?
Nusisukti nuo
abejonių ir išmušti skylę baimės sienoje?
Leisti ją apšviesti ryškiais
aplinkinių meilės ir supratimo spinduliais?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą