Baimė padeda atrasti kitas širdis

Kai labai bijome, matyt, net nesusimąstome, jog ir kiti, tikėtina, bijo lygiai tiek pat, o galbūt net ir daugiau nei mes. Visi tarsi skęstame savo baimėse. 

O kas būtų, jei pasidalintume jomis su kitais? 

Gal išsipasakojus, kas neramina, labai palengvėtų. 

Gal suvoktume, kad viskas su mumis gerai, kad bijo visi. 

Galų gale, gal tokiu būdu užmegztume ne vieną pažintį ir atrastume dar daugiau mums artimų širdžių. O juk jaučiant palaikymą net ir baisiausia audra tampa nebe tokia baisi!

Pradedame baimių kelionę!

Dažnai bijome likti įskaudinti, bijome būti nesuprasti, pasijausti svetimi... Todėl tiesiog atsitveriame sienomis ir neįsileidžiame kitų į savo pasaulius.

Gal ir gerai, niekas neišpaišys mūsų sielų negražiais žodžiais, niekas nesudaužys tų gražių trapių jausmų, BET visgi...

Ar įmanoma gyventi vienam, be kitų?

Kaip pamatyti pasaulio grožį, kai neturi su kuo juo pasidalinti?

Kaip auginti savo sielas, tarsi gražias gėles, ir niekam neleisti jų laistyti?

Kaip galima kažką jausti, kai nieko neprileidžiame arčiau savęs pro tas milžiniškas plytines sienas?

Galbūt geriau tiesiog išdrįsti?

Nusisukti nuo abejonių ir išmušti skylę baimės sienoje?

Leisti ją apšviesti ryškiais aplinkinių meilės ir supratimo spinduliais?